Per meninį stiklą prasidėjusi D. Skridailaitės pažintis su meno pasauliu, kai ji Kauno kolegijoje baigė dekoratyvinę stiklo plastiką, netrukus buvo plėtojama jau visai kita raiška. Atradusi save tapyboje, jau daugiau nei trisdešimt metų ji kuria įvairiomis jos technikomis. Tačiau sąsajos su stiklo menu ir ypač vitražu jos drobėse stebimos ir šiandien. Savo objektus, motyvus autorė labai dažnai dėlioja paskiromis didesnėmis ir mažesnėmis plokštumomis, kurios kartais natūraliai pereina viena į kitą, o kartais apibrėžiamos tamsiais kontūrais. Būtent pastaraisiais atvejais atrodo, kad ji juos konstruoja, dėlioja iš atskirų stambesnių ir smulkesnių dalių panašiu principu, kaip tai daroma vitraže. Tokie sprendimai ramų koloritą priverčia pulsuoti nerimastingomis nuotaikomis. Lyg ir harmoningos tematikos, jokių didesnių laužymų nepatiriantis siužetas staiga subyra į šipulius, susiskaido ir įneša į kūrinį dramatišką nuojautą. Puikiai valdydama spalvas, tapytoja šią nuojautą geba pasukti jai reikiama linkme. Kartais ji išauginama iki žaismingos nuotaikos, žadančios įsimintiną susitikimą su ryškia nepažįstamąja. O kartais verčia nerimauti ir laukti, kol drobėje įkūnyta moteris atvers savo žvilgsnį ir nuramins virpančią erdvę. Mįslingos, grakščios, dailiais apdarais moterys keliauja iš vieno D. Skridailaitės paveikslo į kitą. Ši tema jos kūryboje yra gana dažna, bet tikrai ne vienintelė. Kitas ne mažiau, o gal ir daugiau dailininkės mėgstamas motyvas – įvairiaspalvės gėlės, kurios paprastai komponuojamos į didžiules puokštes. D. Skridailaitė mėgsta tapyti ir natiurmortus, peizažus, taip pat ir senąją architektūrą. Dailininkės darbuose visuomet gali atpažinti tapomą objektą, jį identifikuoti. Tačiau ji niekuomet nepriartėja prie tikrovės tiek, kad jos kūrinys taptų realybės kopija. Išlaikydama tikroviškas formas ir spalvas, autorė švelniai dekonstruoja realybę tarsi nejučiomis pereidama į abstrakcijas. Kartu su abstrahuotomis formomis atsiranda užmaskuotos reikšmės, nutylėjimai, pauzės. Nė viena spalvinė dėmė čia nėra atsitiktinė, kiekviena iš jų ant drobės nugula apgalvotai, kad žadintų emocijas, pamėtėtų užuominų ar nuvestų į prisiminimus. Kompozicijos požiūriu drastiškesnių, netikėtų sprendimų autorė nesiima, bet nuolat eksperimentuoja su potėpiais. Dažus ji dėlioja įvairiomis kryptimis, skirtingų apimčių sluoksniais, kartais išnyrančiais iš glotnaus paveikslo paviršiaus ir taip suteikiančiais jam ryškesnio faktūriškumo. Atrodo, kad D. Skridailaitė jau ne tik įsikūrė tobulame savo tapybos pasaulyje, bet ir užtikrintai čia jaučiasi. Bet tai tikrai nereiškia, kad autorė liovėsi ieškojusi.   

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė