Alfonsas Lekavičius atstovauja jaunajai Lietuvos menininkų kartai. Menininkas savo piešiniuose ir foto koliažuose bando atspindėti mūsų dabartinį dinamišką, bet tuo pačiu ir labai prieštaringą bei socialiais įvykiais komplikuota laiką. Kūrinyje „Zombie“ nutrupėjusios klasikinės marmuro skulptūros veidą pratęsia modernus neišbaigtas eskizas. Tokiu atveju, mes vis esame zombiai, nes tai, ko mūsų protėviai kartais siekdavo per visą savo gyvenimą, mes dabar galime padaryti vieno klavišo paspaudimu. Jėgų ir drąsos reikalaujantį žygdarbį (arba niekšybę) dabar pakeičia asocialus elgesys socialiniuose tinkluose. Šis sunkus lengvumas arba nepatogus patogumas mus paverčia filosofiniais zombiais – žmonėmis be fenomenologinės sąmonės. Fenomenologinė mąstymo tradicija teigia, kad neįmanoma ką nors pasakyti apie pasaulį apie jį nepasisakant. Pasisakymą lemia sava patirtis, kitų patirtys, atmintis. Tad išsidavimas būna neišvengiamas. Tai galima įžvelgti ir Lekavičiaus kūriniuose, kuriuose jis drąsiai apmąsto šiuolaikinius socialinius procesus, juos analizuodamas ir kritikuodamas, bet neteisdamas. Turbūt dėl to, kad jo kūryba remiasi postmodernistinėmis idėjomis.
Pats Alfonsas Lekavičius savo darbus apibūdina kaip pasąmoninį judesį. Kai kurie jo piešiniai net egzistuoja ir marškinėlių pavidalu. Madai nesvetimuose kūriniuose iškyla subkultūros atstovas pankas-anarchistas su skiautere, beveidis herakliškas galiūnas, bandantis įveikti, o gal ir prijaukinti jį apsupusį chaosą, kampuoti mechaniški pirštai, rodantys pergalės simbolį, ranka-detalė, įrankis-ranka, šokėjas, atradęs tobulą laipsnį kampui, kuriame sustingdys savo emocijas, susigėdęs fantomas, susigūžęs savyje monstras, spalvingas už narvelio suvokimo ribų skraidantis kolibris, užklupta vėjo plaikstoma persišviečianti mėlyna marška, negalinti atitrūkti nei nuo šalto blokinio pastato, ant kurio pakibo, nei nuo giedro globėjiško dangaus, kurį taip meistriškai atkartoja, marška, fotoaparatu jautriai „nutraukta“ tai akimirkai, bet kartu ir amžinybei. Visi šie darbai po stiklu, bet vis dėlto labai laisvi, nesuvaržyti nei formos, nei atlikimo technikos. Menininkas sujungdamas linijinį piešimo būdą su tamsiomis figūromis sukuria daugiasluoksnį, bet tuo pačiu, fragmentišką vaizdą. Aštrūs kampai darbuose tarsi atkartoja dailininką dominančius šiuolaikinio žmogaus sąmonės lūžius. Socialinio protesto ženklai, visuomenės pakraščio leitmotyvai pavojingai laviruoja tarp autoriaus kūriniuose vyraujančios centrinės kompozicijos diktato.

Parengė Rosana Lukauskaitė