Kūryba V. Urbonavičienės gyvenime užima išskirtinę vietą, o akvarelė – ta raiškos priemonė, kuria dailininkė lengviausiai atranda savo ir išorinio pasaulio sąlyčio taškus. Būtent ji šiai autorei atveria naujus matymus, suvokimus ir taikliausiai geba išreikšti intencijas. Kartu priartėjama prie dailininkei aktualių gamtos ir žmogaus dermės temų. Gamta V. Urbonavičienės kūryboje – dominuojanti. Įstabus ir hipnotizuojantis jos pasaulis čia virsta savitu pasakojimu ne tik apie vaizdingiausius kampelius, bet ir apie save. Apie tai, ką jaučia, galvoja ir kuo gyvena dailininkė. Todėl jos liejamos akvarelės niekuomet netampa realybės kopijomis. Tai – asmeninės autorės interpretacijos, kuriose svarbu ne tik tai, ką regi. Lygiai taip pat, o gal ir svarbiau yra tai, ką išgyveni regėdamas vienus ar kitus kraštovaizdžius. Tai – veikiau jausmų ir įspūdžių, patirtų ir išgyventų kontaktuojant su gamta, variacijos. Aiški ir tvirtai suręsta kompozicija neleidžia V. Urbonavičienei visiškai atitrūkti nuo realaus vaizdo pagrindo, bet ir neįkalina jos minčių popieriaus lakšte. Jame dėliojami vaizdai, kaip ir jausmai – įvairialypiai, apimantys nuo akimirką trunkančios nuostabos iki ilgų ir nostalgiškų apmąstymų. Akvareliniuose autorės peizažuose – dažnai jos lankomos vietos. Užsifiksavusios mintyse, prisiminimuose ar paskubomis nužymėtos eskizuose. Perregimi, skaidrūs vaizdai čia atrodo nestabilūs ir pažeidžiami, nuolat besimainantys. Ir tik atidžiau pažvelgus atsiveria itin kruopščiai ir atsakingai naudojama technika, kur kiekviena linija tiksliai aprėmina, suvaldo tarsi pabėgti ketinančias skysto dažo dėmes. Tai, kad V. Urbonavičienės vaizduojami gamtovaizdžiai ne visada lengvai identifikuojami, priartina jos darbus prie abstrakcijų, kuriose dėmė iškalbingesnė už konkretų objektą, o visuma – žymiai svarbesnė už detalę. Preciziškai atlikti autorės kūriniai pasižymi lakoniška forma ir žemės spalvoms giminingu koloritu. Santūrios spalvos ir prislopinta šviesa, iliustruodamos mūsų krašto klimatą, paliudija, kad autorė neatitrūksta nuo gimtųjų vietovių. Ritmingai dėliojami lengvi potėpiai keliauja iš vieno darbo į kitą, nuo vieno gamtos lopinėlio prie kito. Taip mezgamos jungtys tarp įsivaizduojamų ir egzistuojančių pasaulių. Tarp realybės ir fikcijos. Tarp to, kas sutinkama dailininkės kasdieniame ir nekasdieniame kelyje.

Danguolė Ruškienė